Paežerių dvaras pradėjo kurtis seniausių Sūduvos
dvarų kūrimosi laikais – XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai
apgyvendinamas. Tada dvarui buvo atmatuotas ir žemės sklypas. Apie kokius nors
tada stovėjusius dvaro pastatus žinių nėra išlikę. XIII-XIV a., karų su
kryžiuočiais metais, Sūduvos kraštą daugelis gyventojų buvo apleidę. Nedirbamos
žemės pavirto miškais ir šabakštynais. Po Žalgirio mūšio sumažėjus kryžiuočių
galybei ir sustiprėjus baudžiaviniam LDK žemės ūkiui, prasidėjo intensyvesnis
šio krašto ūkinis gyvenimas. XVI-XVII a. (ypač po valakų reformos) pagerėjo
kelių tinklas ir žemėvalda. Tada netoli tuo laiku svarbaus Kybartų kelio,
gražioje vietoje ir įsikūrė Paežerių dvaras.
Pagal padavimą Paežerius įkūręs naujakurys Valaitis, kuris pirmasis paežerėje
iškirtęs miško plotą ir ten apsigyvenęs.
Legenda pasakoja, kad senasis parko ąžuolas sodintas dvaro įkūrimo proga. Jo
amžius galėtų siekti apie 400 metų. Kaip pirmaisiais metais atrodė pats dvaras
ir kokie jį supo želdiniai, žinių nėra išlikę.
Karaliaus Kazimiero Jogailaičio laikais (1440-1492) Paežeriai atiteko Michailui
Glinskiui. Vėlesni Paežerių valdytojai nežinomi. Žinoma, kad XVIII a. viduryje
Paežeriai priklausė stambiems magnatams – Raudondvario Zabieloms. Senuosiuose
raštuose ši giminė Kauno apskrityje minima nuo XVI a. Ji, be Paežerių, LDK
teritorijoje valdė dar kelias dešimtis dvarų. Priešpaskutinis Raudondvario
Zabiela, Antanas, savo valdas padalino sūnums. Jauniausiajam sūnui LDK
kavalerijos vicebrigadininkui Simonui Zabielai (1750-1824), be kai kurių kitų
vietovių, atiteko ir Paežeriai. Su jo vardu sietina rezidencinių rūmų statyba.
Manoma, jog Paežerių dvaro ansamblis pradėtas statyti 1795 m. Jo projekto
autorius buvo architektas Martynas Knakfusas.
Paežerių dvaras XIX-XX a.
Mirus Simonui Zabielai, XIX a.1807-1816) Paežeriai atiteko dvarininkų
Gavronskių giminei, kuri baigė įrengti rūmų interjerą. XIX a. viduryje ši
giminė įsigijo ir daugiau Suvalkijos dvarų. Gavronskiai buvo naujo tipo
dvarininkai.
Jie ūkį jau tvarkė pramoniniais pagrindais. 1877 m. Paežeriuose veikė vandens
malūnas ir plytinė. Paežeriuose taip pat buvo žemės ūkio mašinų remonto ir
padargų dirbtuvės. Pagrindines pajamas dvaras gaudavo iš spirito gamybos
(spiritą daugiausia parduodavo Lenkijoje).
Dvare Gavronskiai nuolat negyvendavo. Čia jie atvažiuodavo iš Varšuvos tik
vasaros metu, dažniausiai liepos mėnesį. Po Pirmojo pasaulinio karo Paežerių
dvare apsigyveno p. Gavronskienė.
Dvaro valdas su visais palivarkais sudarė 723 margai.
1939 m. iš p. Gavronskienės Paežerių dvarą nupirko bankininkas J. Vailokaitis.
Jo iniciatyva rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis
šildymas, nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J. Vailokaitis pasitraukė į Vakarus.
Tada buvusiame dvare įsikūrė žemės ūkio mokykla.
Vokiečių okupacijos metais generalinis komisaras Lietuvos sričiai dr. von
Rentelnas Paežerių dvarą buvo pavertęs privačia savo rezidencija. Čia pasitarti
rinkdavosi okupacinės vokiečių valdžios pareigūnai bei jų svečiai. Dr. von
Rentelno įsakymu dvaras buvo pradėtas tvarkyti, rūmus remontavo olandų
meistrai. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir artėjant Raudonajai armijai,
dr. von Rentelnas dvarą apiplėšė ir pabėgo.
1943 m. nuo paradinių durų viršaus nuimtas šv. Mergelės Marijos bareljefas.
Pokario metais (1945-1947) pirmajame rūmų aukšte kurį laiką buvo vištidė. Tuo
laiku sugadinti ir rūmų dekoratyviniai įrengimai, valgomojo kambario (svečiams)
parketas ir buazerijos, plafonų gipsatūros. Rūmų išorė itin buvo apgadinta ant
pastato uždėjus pilką grūdėtą tinką. Tuo laiku labai buvo apleistas parkas –
jis buvo paverstas paprasčiausia ganykla.
Vėlesniu laikotarpiu rūmuose įsikūrė Vilkaviškio melioracijos statybos ir
montavimo valdyba. Paežerių dvaro vaizdas tada iš esmės pagerėjo. 1954-1957 m.
ir 1968-1970 m. rūmai buvo suremontuoti: sutvirtinta stogo konstrukcija,
laiptai į antrąjį aukštą, restauruotos nutrupėjusios gipsatūros ir jų dalys.
Remonto metu buvo tvarkomas ir parketas, biliardinės, miegamojo buazerijos,
perdažytos sienos. Sutvarkytas ir parkas: iškirsti nudžiūvę medžiai, saloje
įrengta šokių aikštelė, išvalyti tvenkiniai, vietoje nudžiūvusių medžių
pasodinti nauji. Vejoje prieš rūmus, gėlyno vietoje, įrengtas baseinas.
1995 m. dvaras perduotas Lietuvos dailės muziejui.Čia įsikūrė Suvalkijos krašto
dailės galerija.
Paežerių dvaro pastatai ir parkas
Paežerių ansamblio svarbiausias pastatas yra rūmai. Netoli jų, prie
pietvakarinės vejos, stovi oficina su šalia jos, pietų pusėje, iškylančiu
aukštu belvederiniu bokštu. Kitoje vejos pusėje, priešais oficiną, anksčiau
stovėjo gėlių oranžerija (nugriauta XX a. pradžioje). Nuo rūmų einanti kaštonų
alėja suka link kelio, už kurio kaip ašinis komponentas rūmams anksčiau stovėjo
neogotikinio stiliaus kumetynas su bokšteliais (pastatą vadino Ragine). Jis
nugriautas XX a. pradžioje.
Iš visų pusių rūmus supa parkas.
Rūmai
Jie pastatyti apie 1795-1799 metus. Interjeras įrengtas 1800-1808 m.
Rūmai yra dviejų aukštų su mezoninu fasado centre ir 2 dviaukščiais rizalitais
kampuose. Keturių stambių jonėninių kolonų portikas su žemu frontonu pastatui
teikia akcentuojančio didingumo. Kampiniuose rizalituose, virš pirmojo aukšto
langų, išdėstytos figūrinių kompozicijų gipsatūrinės bareljefų plokštės. Šiaurinis
fasadas yra be kampinių rizalitų, jo centre puscilindrinė iškyša ir mezoninas
su dekoratyviškai išlenktu frontonu, pusapskritis balkonas ir 6 joninio orderio
kolonos paryškina fasado kompozicijos centrą.
Rūmų ilgis – 32,5 m., plotis 16,5 m.
Interjere gausu figūrinių ir ornamentinių gipsatūrų, buazerijų ir medinių
apvadų apie angas. Bbiliardinė – pirmame aukšte, miegamasis – antrame aukšte.
Dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu ir papuošta
judrių pozų šokėjų ritminėmis figūromis, vešlių augalinių ornamentų
reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių
prijungtas balkonas orkestrui. Ornamentiniais reljefais dekoruota svetainė ir
miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovų zoną.
Oficina
Pastatyta XIX a. viduryje. Oficinoje buvo virtuvė, skalbykla, čia gyveno
tarnai.
Joje 1922 m. mokytojo J. Greimo iniciatyva dviejuose kambariuose buvo įrengta
pradžios mokykla (1922-1961).
Oficina restauruota 1975 m. pagal architekto A. Kiaunės projektą.
Oficina neoklasicistinių formų, pastatyta iš plytų. Pastatas tinkuotas, stogas
dengtas skarda. Pagrindinis rytinis fasadas yra su nedideliu dviejų kolonų
prieangiu centre ir kampiniais rizalikais bei ertikiu. Vakarinis ir galiniai
fasadai – dviejų aukštų.
Oficinos ilgis – 27,35 m., plotis – 16,0 m.
Belvederinis bokštas
Pastatytas XIX a. antroje pusėje. Belvederinis bokštas yra neogotikinio
stiliaus, statytas iš raudonų plytų. Jis apskrito plano, suskaidytas į 6
tarpsnius, užbaigtas kreneliažiniu parapetu. Bokšto diametras – 3,76 m.
Parkas
Įkurtas XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmoje pusėje.
Parkas ir sodas užima 16 ha plotą. Šiaurės pusėje jis šliejasi prie Paežerių
ežero, rytų pusėje – prie Kastinės upelio.
Parkas mišrus. Jo pakraščius supa tiesios alėjos, vidus apželdintas laisvai,
peizažinio parko principais.
Parke – trijų tvenkinių kaskada. Šiaurės pusėje tvenkinio saloje įrengta šokių
aikštelė, vietoje nugriauto vynuogyno pastato, stovi mūrinė daržovių
oranžerija. Parke daugiausia auga vietiniai ir keletas introdukuotų
(atvežtinių) medžių.
